Kodėl aš myliu Rokiškį

Kodėl aš myliu Rokiškį? Todėl, kad… tik čia man gera stovėti be skėčio lauke lyjant lietui, nes tik čia kasdien po darbo galiu nueiti pas mamą, apkabinti tėtį, nes tik čia, vaikščiodama po dvaro parką, prisimenu pirmąją meilę, nes tik čia vakarais matau nuostabiai apšviestą bažnyčios bokštą, nes tik čia dvaro muziejuje pasitinka riaumojančios meškos iškamša, nes tik čia pažįstamas kiekvienas kiemas, nes tik važiuodama į Rokiškį galiu dainuoti „Aš pakeliui namo…“, nes tik čia, su sese nesusitarusios, galim nueiti pas tą pačią kirpėją ir nusidažyti plaukus tomis pačiomis spalvomis, nes tik čia kasdien eidama iš mamos galiu namo parsinešti slyvų, agurkų, cukiniją, nes čia gyventi grįžo daug draugų, o dar daugiau jų norėtų grįžti… Nes Rokiškyje turiu tai, ko neturėjau dideliame mieste: namus, darbą, gerą gyvenimą!